Nenusigręžk, lietuvi, nuo lietuvio,
Juk vanagai aplinkui vis tie patys,
Nupeš vienodai pūkelius ir plunksnas,
Nors būtumėt ir skirtingai nudažę.
 
Visi gi esam vieno medžio paukščiai,
Vieno tautos kamieno užauginti.
Ir nesvarbu, kas čirškia, čiulba, šaukia,
Prieš jį vienodai liekam atsakingi.
 
Kas tik šaka, vis partija, vis lizdas,
Vieni aukščiau, tvirčiau įkibę laikos,
Kiti — žemiau, mažuos lizdelius knibžda
Ir tuos, kur viršuje, vienodai peikia.
 
Sakysit, tai tik medyje, margam Seimomedy,
O Lietuva — tvirti namai, audras atlaikę,
Jei ten, viršūnėje, kas sukranksi kvailokai,
Tai referendumai, rinkimai juos nuvaiko.
 
Galbūt ir taip, tik būtų dar geriau,
Kad ten, aukščiau, apkurtusių nebūtų,
Suprastų šaukiančių balsus anksčiau,
Ne tiktai partijos draugų, ne tik savųjų.