Kas parašys skaičius ant puraus sniego,
kas  nubrėš baigtį tavos žvaigždės takuos,
kas pasakys, kodėl metai taip greit nubėgo,
nors savo glėbyje stropiai saugojau juos.
Laikas nesiklausęs įbrėžė sieloje gilų randą
ir suniokojo jaunystės pasaulio svajonių viltis,
dabartyje mano tuščia esybė viską praranda,
palieka tik likučiai ir pernelyg trumpa atmintis.
Ir vasaros žiogelis jau nečirpina smuikelio –
jis seniai groja savo gilios žiemos sapnuos,
nepaliesi ant palangės sniegenėlės snapelio,
taip gailiai prašos – trumpam pabūt svečiuos.
Lengvų  snaigių švelnumą pajunta skruostas,
o ištiestuose delnuos palieka gyvenimo lašus,
blankios saulės takas dangaus skliaute pakylėtas,
atneš lygiadienį ir bundančios gamtos virsmus.
Su juo atklydus ir tapusia pasaulio dulkele maža,
ilgame kelyje ieškojau sielai darnos ir savasties,
nieko nebegausiu su atbundančia gyvybės grąža,
o gal dar trumpesnius takelius ji man nuties.

2014 m.