Argi verta bijoti
Šiandien gimusių savo jausmų?
Saulės žadintos 
Veriasi šypsenai lūpos.
Vėjas debesis draiko,
Gilėja, vilioja dangus,
Metas sielai skraidyt,
O ne riestis, ne šiliaužiot, ne klūpot.

Metas kilt į viršūnę
Su trykštančia siausti sula
Ir pirštukais šaknų
Apkabint tebesnaudžiantį grumstą,
Metas genų kokteilį
Svaiginantį, veržlų suplakt,
O ne niauriai bambėt
Ir paslėpsnius aptukusius rumžti.

Atsivert, išsiveržt,
Iškupėti, išsprogt, išsiskleist –
Išjudėt, išklezdėt,
Kuo trumpiau tamsumoj bemiegoti
Ir sūpuotis šilkais
Ant šakų iškabintais žaliais,
Kol pajusim gyvenimo geismą,
Jo vyksmo sodrumą ir sotį.