Vartasi per galvu jaunas upeliukas
A pakrantej senas, žilas rūkas sukas.
Medžiai kraipa galvas: – Kas gi čia nutika,
Kad dugne upelia tik žvaigždiala lika?
Gal* tik jai jis šoka? Gal* tik jų vilioja,
Toj šviesi žvaigždiala jam gal* milimoji?!
 
Krantu senis rūkas jau seniai užkloja,
A žvaigždiala narda lik žuvis pre koju.
Iš upelia dugna mirktelna jam tyčia                   
I in dangu šoka lik aikli vilyčia.
Niekas nepagaus jos. – Ji – menuli mylia,
A upelia šėlsmas jų seniai nuvyle!
 

l* – tariama minkštai
l'  – tariama kietai