sniegą raškėm patamsiais
iš savo šešėlio išbridę
bet ar perbrisi žingsnį toliau
negu buvo manyta
kvadratėliai dienų it užlodyti šunys
pažyra
neužminki ant tuščio
skaudės
ne mane gal jau
kitą
atitrūkusį plaustą
stebėsies – artėdamas tolsti
ar atsėlins iš būto rudens
iškirstų avietynų
kvapas tirštas saldėjantis šnervėse
lyžčiojant vėjui
dar pakibusią vienu sparnu
apdraskytą langinę
ir manysi – turėjai daugiau
kai visai neturėjai
noro grįžti keliu nupaišytu tušu
ant viršelio
šitiek slėpto dienoraščio
spurstančiais puslapiais
tylim
-------------------------------------------
virš galvos tau – užšalęs dangus
ir auksinė žuvelė