Gudrūs tie mūsų tėvynainiai! Ko tik jie neprisigalvoja – nė sapne nepatikėtum. O aš tikiu. Tikiu, ir viskas. Nes tai – mano pašaukimas, įskiepytas dar sovietiniais laikais: tikėti, kas tau kalama į galvą. Be to, esu žioplas kaip ta besūrė varna. Drėbsiu kelis pavyzdžius, kad be jokio sąžinės graužimo mane galėtumėte išvadinti prietranka. Aš pats tuo patikėsiu ir pirmą kartą gyvenime neapsiriksiu.
   Kartą bepušinėjant po miestą, skrandis pareikalavo aukų. Žiūriu – lyg užsakyta stovi tokia įtartinos nosies savininkė ir iš vežimėlio pardavinėja kažkodėl rutulinius, bet čeburėkus. Etiketėje išvydau pažymėta, jog jie dar ir su mėsa! Nusipirkau vieną – iškart sukapojau, kelis žingsnius tespėjęs nueiti. Deja, mėsos, kuri nudžiugintų mano skrandį, tebuvo nebent vienam žvirblio knaptelėjimui. Pasidarė neapsakomai įdomu, kur tik moteriškaitė sugebėjo čeburėke paslėpti įdaro „liūto dalį“? Vos grįžęs apie tai pasiterauti pastebėjau, jog prekiautojos „balaganėlis“ atrodo lyg ir keistokai: nors į jį iš po artimiausios šiukšlių dėžės buvo atvestas elektros kabelis, tačiau vežimėlio apačioje kažkodėl ruseno anglys. Gi virš jų sukurtoje „saunoje“ ramiai sau šildėsi tie patys čeburėkai, vieną iš kurių aš ką tik taip brolžudiškai kitų atžvilgiu prarijau. Vos tik spėjau pardavėjai užsiminti apie savo įtarinėjimus, kaip iškart pasigailėjau: teko nerti šalin ne tik su kitu jau nemokamu čebureku burnoje, bet su dar vienu – „antiburnoje“. Nes spyrio pasturgalin smailianosiu bateliu per siūlę neišlaikė kelnės, todėl ir prasižiojo vieta pyragėliui įgrūsti. Gi į tų pačių kelnių kišenes akimirksniu sužertos žaižaruojančios anglys privertė šauti iš įvykio vietos ne tik išdegusiomis akimis, bet ir kepti pradėjusiais kiaušiniais kartu su vyrams ypač brangia dešrele. Gerai, kad nenaudėlė nespėjo nuo šiukšliadėžės prisitraukto elektros kabelio galo bemat sunertos pakaruoklio kilpos užmesti ant mano kaklo.
   Vėliau labai ilgai bijojau pakliūti tai pardavėjai į akis, tačiau kur dingsi be turgaus gėrybių? Tad po kurio laiko baikščiai dairydamasis į turgų įkiūtinau pro atbulinius vartus. Ketinau nusipirkęs bulvių iškart šauti lauk, tačiau įtarimą sukėlė grąža – iš šimto litų atiduotų keturių dvidešimtinių į mane itin įdėmiai žvelgė po du kažkur matytu pitekantropu. Bet abejones pradėjo sklaidyti vežimo savininkas, teigdamas, jog vyriausybė kaip tik šiandien ištaisė seną klaidą: du vyrus iš vienos dešimtinės pagal visus logikos dėsnius perkėlė į dvi dešimtis litų. „Bet kodėl, – neatlyžtu, – aniedu buvo su gražiom kepurėm, o šie – be? Ir kodėl jie nesiskutę bei gauruoti?“ Žmogėnas visiškai abejingai man išaiškino, jog kepures tiedu, matyt, bus palikę pakabintas ant lėktuvo vestibiulyje styrančių briedžio ragų dėl paveikslavimosi dieną buvusių didelių karščių, na, o nusiskusti nespėjo, nes kirto ne tūkstantį kilometrų ir ne du. Esą jis pats dvidešimt kilų kelias valandas važiavo, kol su arkliu atsitrenkė čion, ir tai po pusdienio pradėjo šeriai laukan lįsti; gi man pasiūlė įsivaizduoti, kaip atrodytų bet kuris, vežimu kirtęs Atlantą?!
   Kaip tik tuo metu staiga per garsiai prisiminiau, kad vyrukai man labai primena Marksą su Engelsu, ir čia pat pasigailėjau. „Kvaily, ko tu nori?! – pratrūko ūkininkas. – Panašumų ar pinigų?! Dink iš čia, kol ienos šiknon nesuvariau!” Akimirksniu primečiau, jog arklio vežimo iena – tai ne minkštutėlaitis čeburėkas, o ir pinigus pasiutėlis galėjo atimti. Net skuosdamas trilinkas tuo prekeiva ir jo įbruktomis kupiūromis vis tiek tikėjau – matyt, lemiamą balsą pasąmonėje turėjo įgimta karti pasitikėjimo patirtis.
   Kadangi bulvės taip ir liko įvykio vietoje, apsipirkti užėjau į vieną erdvų prekybos centrą. Pirkinių prisiverčiau pilną vežimėlį – kad tik kuo ilgiau nereiktų turguje rodytis. Nusigavau iki kasos. Pinigus pamačiusi pardavėja išsprogino akis taip, kaip aš nesugebėčiau tualete netgi viduriams užkietėjus cementu. Atsipeikėjo gal po dešimties minučių ir iškart pasikvietė apsauginius. Na, o šie, išklausę mano objektyvias mintis, nutarė, jog policija čia nebepadės. Todėl neilgai trukus atvyko vyrai steriliais chalatais.
   Po kurio laiko aš jau džiaugiausi gyvenimu kartu su Napoleonu Bonapartu. Daktarai jo titulu netiki, o aš tikiu. Todėl tapau karvedžio patarėju amunicijos klausimais – esu įpareigotas nuosavą ką tik raudonais beveik dažais (gretimoje palatoje Andželika – „angelų markizė“ menstruacijų periodu pritrūko įklotų) ištepliotą pagalvę transformuoti į Jo Didenybės paradinę kepurę. Gaila, tiktai labai nervingas tas mūsų Napoleonas – vos spėjau pasiteirauti, kaip jis sugebėjo taip žioplai prakišti Vaterlo mūšį, kai puoduką su arbata žaibiškai prarijau nė nekramtęs. Kartu su paskutiniais savo dantimis. Užtat dabar iškilo keblumų – raugintą agurką ir tą prašau virėjų per mėsmalę pravaryti. O šiaip viskuo esu be galo patenkintas. Nes anot prižiūrėtojų, man ant kaktos parašyta, kad esu avėpeza. Tikiu, bet veidrodin vis vien žvilgterėsiu, kad įsitikinčiau: o jei apgavo?!

Voldemaras Zacharka