Kai užderėjusios žuvų slėpynės ištepdavo praeivių
žvilgsnius, juokas sklisdavo išprotėjęs
it musių prisikvatojęs
 
Kai išmoko skaityt, skaitydavo pamiškėje, kur aukštos
lianos driekėsi aplink aplinkinius kelius
žalvariniais pabarstais, kurie sprogdindavo kiekvieno širdį
 
Kai išmoko kalbėt, matė, ką jo vorai traiškydavo po pietų
Įpusėjus dienai ir išgarsėjus burnai
Kai švilpaudavo vėjas pro žalvarinių
pabarstukų skylutes
O jo balsas skendėjo lyg lemtingą vakarą ir juodame
balto dangaus fone
 
Kai balsas pamiškėj išgirdo jo lapą
Vėjas pasijuto šunimi, stengdamasis išsprausti
Ketinimus kvapui iš mėlynų uogienų - 


Vėl ieškome...