Argi jau viskas?
Tu plynam lauke — virš tavęs    
mėlynas ar pilkas dangus ir                     
tamsi galaktikos dėmė jame —
tu pamirštas žmogus, negi
pasiliko tik ištvermė?                
Laikas dėliojo savas tiesas —
supratimas — linija nepažeidžiama,
likimas pamatus klojo —
lydėjo nepalenkiama valia...
Ką laimėjai — nieko, gal laiką,
kuris dar su tava mintimi,
tuštybės polėkio nebeliko,
kalbiesi pati su savimi.
Ir gyvenimas — tuščia paletė,
joje nebeliko jokių spalvų,
besisukanti ruletė lošimų stale —
net neturi skaičių parinktų.
Tik laikas skaičius dar dėlioja,
jau nesvarbu ties kuriuo
rodyklė sustos — plyname lauke
klajoja vėjas paklydęs, nutoldamas
švelniu prisilietimu paguos.