Kaip tai kvaila, atleisk — 
Vis dar spurdu taip pat, kaip visi — 
Tarpe juodo ir balto,
Lyg daugiau būtyje nematyčiau spalvų.
Kiek skystų ir beprasmių minčių
Apie tai, ko dar trokštu ir alkstu,
Jeigu išvados lenda tiktai
Iš sodrių svetimų patirčių.
Tenka skolintis dar
Situacijų džiaugsmo ir skausmo,
Ir tikėjimą griaut,
Kad subrendau, seniai atakau,
Tenka ašaroj skęst
Ir tuoj pat susiręst
Ant aštrių ašmenų menką plaustą,
Kad nagai nesigniaužtų
Prisitraukti gerovę tik sau.
Dar viena pamoka,
Kai maniau, jog visas jau išmokau,
Dar nauja patirtis,
Kai maniau, jog visai susenau.
Atbundu ir žvalgaus,
Kur surasiu dar nuostabai progą — 
Kuo ilgiau gyvenu,
Tuo mažiau apie būtį žinau.
Per mane, bet ne man — 
Tokios sąlygos — meilios ir žiaurios,
Jas kasdieniais darbais
Jaukinu, jaukinu, jaukinu,
O tada, kai bijot
Ir jų saugotis vos tiktai liaujuos,
Pajuntu ant gerklės
Kartais iltis, o kartais — nagus.
Dėkui, kad suklusau,
Nes išmokau girdėti šešėlį,
Atminty kai randu
Užusnūdusias kūno jusles.
Dar pabūk, neišeik — 
Pasvajokim kartu minutėlę — 
Kuo regėsiu tada,
Kai savy nebejausiu tavęs?..