Tu tiesiog manęs nemylėk – išsopės, kaip pavasarį dangūs.
Ir žole gležnute apsitrauks melo pinklėse viltys paskendę.
Negaliu įsakyti tylėt – vos prabylu ir upės nuplauna.
Veržias maldos altoriui namų – tyliai beldžias, gal vėjas palaimins.
Išprašysiu – jis kauks vienumoj, panašus į mane – lyg suaugę...
Tik nakty žvaigždės seks jo pėdom, pavymui žvilgsnio gelmę suradę.
Tu nebūsi, kai veršis žiedai, kai šypsosis žaliuojantys kloniai.
Ir paliepti sustot nieks nedrįs, versmės vandenys krykštaus užaugę.
Lig dangaus užmaršty nusidrieks laiko gydantis žiedlapių audeklas.
Tu iš tikro manęs negailėk – išdalinki stokojantiems meilės.