Voras ant stiklo išaudė drobę –
Mirtiną lopšį aukai paikai.
Išdavikiškai snaudžia medžiai klastūnai,
Jų žalumoj slepias paukščio giesmė.
Žolė nurimo tarytum prieš audrą,
Suglaudė plonus, gležnus lapukus.
Kokį naktinį pasaulį ji slepia –
Gyvybių mažų paslaptis.
Ežero vilnys nurimo, pavargo,
Glaudžiasi švelniai meldų šurmuly,
Gyvenimas ėmė staiga ir nutilo,
Naktis virš manęs, nyku už langų.