Paleiski į dangų –
nunersiu ažūrinius debesis,
tegul plaukia
į vakaro saulę
virš ežero.
Tegul supas
kartu su delčia,
neskaičiuodami
blyksnio kiekvieno
vakaro senkančio.
 
Praskrisiu kartu
su drugiais,
glamonėdama vandenį.
Lengvai taip,
be rūpesčių,
liesiu kiekvieną žydėjimą.
Siūlais lietaus sidabriniais
bėgsiu plaut sniegą balantį,
pilka paukšte,
nutūpus ant švyturio,
šauksiu pilnėjančiam,
 
bręstančiam žaibui.
Tegul nuneša vėjas
švytėjimą...
Migloj pieno
vis glostysiu nendres
gelsvėjančias.
Paleiski...aš labai pavargau
pilnatim,
nuplaukusiom tõlin,
į tenai, kur sustojęs
dulka gyvenimas
 
Be manęs juk nebus
suskaičiuoti tylūs šnabždėjimai,
Kažkas ten atkartos
nenutraukiamą judesį...
Be manęs aušros kils,
nejaučiant jokių ištuštėjimų.
Iki šiol
visad buvom kartu
nedalijami...
 
Tenai būsiu namuos.
Naktim sapnuose
pasirodysiu,
tave kviesiu
vėl žvelgt į veidrodį ežero.
Pajausk – sunku
atskirti mane
užmirštamu ilgesiu.
Skaudu taip...
tiktai kaip man gyvent
tokiai vienišai?