Išėjo močiutė į mišką tąryt –
Sumanė ji grybų truputį praryt.
O kad nepapultų krepšin kirminai,
Turėjo senolei padėt akiniai.

Užkliuvo senutė už eglių šakų –
Neteko žiūruokliai savųjų stiklų.
Pasimeldė ji prie pat kelmo puraus.
Tikėjo, kad akys moters neapgaus.

Pririnko ir kerpių, ir briedžio ragų,
Žiūrėdama vis, kad nebūt kirminų.
Dar musmirių glėbį prikrovė jinai,
Kur niekad nelįstų jokie vabalai.

Parėjusi privirė valgio skanaus.
Nusprendė: nedelsiant pati paragaus.
Nors kotuose šliaužojo vien kirminai,
„Sušaudyti” grybai pralindo skaniai.

Susiruošė kviesti kaimynus visus,
Iškelti jiems pietus tikrai nuostabius.
Gerai, kad nespėjo žmogelių sukviest –
Į karstą pakako vienai išsitiest.

Voldemaras Zacharka