Po šaltos žiemos ir vėjų
Ir po siekio degint lietų
Mano siela prakalbėjo,
Kad daugiau jau nederėtų
 
Pūst prieš vėją, šokt į ugnį
Ir save taip skaudžiai bausti.
Klaidos! Jos tvirtybę ugdo,
Reik save dėl jų užjausti.
 
Apkabinti, pamyluoti
Ir savęs pasigailėti,
Viską Dievui atiduoti,
Pasijusti nugalėtam,
 
Kad nauja aušra išauštų,
O joje spindėtų Meilė
Iš vidaus. Juk tai svarbiausia.
Tam ir skirtos šitos eilės.