Sėdžiu sau šiandien po ėgliu, o diena tokia jau bjauri, saulė taip svilina, kad nors imk ir pasigerk. Taip bedvejodamas nė nepajutau visai šalia namų esančioje knaipėje – „Dilo Kroko ašaros“ – atsidūręs. Koks kvaiša ją taip pavadino, neturiu žalio supratimo. Nors imk ir nusišauk. Ir kvailiui aišku, jog pirmus du žodžius būtina vietomis sukeist, ale nors tu ką – kaip buvo „Dilo Kroko“, taip ir liko.
   – Pilk, – sakau barmenei, – savo firminio kvankteilio, įkalt kažko užsimaniau.
   Ši tik – mirkt, mirkt – akutėmis gundančiai sužaižaravo ir pripylė man kažkokio itin baisaus dinamito. Jį išlupus, mano veizolai – atvirkščiai – nustojo mirksėję; tik išsprogo tarsi vikšrinio traktoriaus išvirstančios lempos. Kelias minutes jutau didelį deguonies stygių, kol pagaliau atsiraugėjęs kažkokiu napalmo ir acetono mišiniu, pasaulį pradėjau regėti ar tik ne Salvadoro Dali akimis. Gal todėl pradėjau ieškoti garsiosios dailininko „Moters“ – nagi tos baisenybės drobėje, kurios net mano girtas šunelis pamylėti nė už ką tikrai nenorėtų. Pastebėjusi mane į pakampius „šaudant“, žavioji barmenė viliokliškai pasiteiravo, ar nenorėčiau pakartoti? „Dinamito“, aišku. Dirstelėjau veidrodin, išsižiojau, o tuomet reziumavau:
   – Na, jei krūminiai dantys dar neapsemti, vadinasi, gali įpilt.
   Po šitos – vos ne trilitrinės – „čierkutės“ pagaliau moterį atpažinau būtent šalimais stovėjusioje mano žaviojoje patarnautojoje. Kadangi nosimi jau buvau beveik pradėjęs knapsėti, tai žvilgsnis perbėgo apatine gražuolės liemens dalimi. Nieko nelaukęs, savo grėbliais čiupau už dviejų apvalainumų, šį išdavikišką judesį užmaskuodamas žodžiais: „Man porą „Čiupa-čiupsių“ bus ne pro šalį“. Bet vietoj dėkingumo netikėtai išgirdau „la“ natos skambesį kairėje ausyje. Visai kaip kamertono, tik pustoniu žemesnį.
   – Baik, – sakau, – falšyvint. Kam tą bemolį prie natos pridėjai?
   O mano veizolai tuo metu jau kilo viršun, tad nieko nelaukęs griebiau už viršutinės talijos dalies apvalainumų. Šį sykį jau kitoje ausyje išgirdau gryną kamertoninį „la“. Tai man, kaip buvusiam kalėjimo fleitininkų dirigentui, galėjo atnešti vien susižavėjimą. Pabučiavęs iš kažkur išdygusį ir tarp mūsų praeinantį negrą vietoje ką tik numatytosios barmenės, apsisukau kulniuoti namop. Nes nenorėjau, kad po dar vienos „kibirinės čierkutės“ būtų apsemti dar ir protiniai dantys.
   Gi ausuose visą kelią skambėjo „Varpų aidai“...


Voldemaras Zacharka