Nenurimsta pavasarį siela,
Nenurimsta širdis 
          prisikėlus...
Rodos, lėktų su vėju į 
          pievas
Ir sušiauštų žaliuosius 
          šilus.
Jai vienatvė senokai 
          pabodo,
Ilgesys – lyg nuvalkiotas 
          žodis,
Keturios sienos ir žvakės 
          liepsna –
Tai nyki, nejauki tuštuma.
Jei nebūtų svaigaus
          pabudimo,
Jei laužai nebeskleistų
          šviesos,
Jei nutiltų giesmė
          giesmininko,
Kurgi eitumei laimės
          ieškot?
Kaip prikeltum sužvarbusią 
          sielą ir kūną?
Kas paduotų tau taurę
          gyvybės vandens?..