Tu be reikalo klausi, ar prisimenu keikusį — 
Užmiršau dar nė saulei miškų nepalietus.
Taip, turėjau prieš tai šitam vargšui atleisti,
Kad akmuo užsilikęs neužimtų daug vietos,
Neskaudėjo širdies — nereikėjo masažo,
„Tuščia jo..." — pasakiau ir kloties palinkėjau,
Nes taikingam po saule erdvės ne per maža
Ir nepjauna jis pykčio, nes tokio nesėja.

Tu be reikalo klausi, ar laimingą prisimenu — 
Jei gyvenimas tilpo į šviesią akimirką,
Lyg į lovą karaliaus guliausi į kiminus
Ir nirau į vyzdžius, tuos, rainelėse įmerktus,
O išnėriau danguj su sparnuočiais giedodama,
Įsiliejus į gyslas urduliuojančią sulą.
Kaip užmiršti galiu pražydėjusį sodą?
Štai šypsausi senatvėj ir tą patį tau siūlau:

Atsirink, ką užmiršti, ką saugot kaip turtą, 
Kas minutėj sunkioj tavo sielą sušildo.
Sunešiosim visi užkerėtąsias kurpes
Ir suverpsim paskirtas likimo mums vilnas,
Bet darbams ir kelionei turėt reikia kibirkštį — 
Kada sieloj tamsu, ji jėgas sugrąžina.
Užmiršti nevertuosius — ir minčių neužsiterši,
O tada nekeiksnoji pats savo likimo.