Nežinau, kas gyvenime buvo svarbiau: ar dviese, ar pakeliui, ar namo, ar keturiolika eilučių švento Valento proga. Tikriausiai svarbu buvo viskas. Neteko prasmės bėgantys metai, išnykstantys ir ateinantys, užmiršti ir neateisiantys. Upės bėga, o aš negaliu būti vienas. Ošia girios, kvepia grybiena, kieme sužydi bijūnai. Užlieja prisiminimai, kai dar būdamas pypliu, tupėdamas ant takelio tarp tvarto ir kluono, svajojau laukdamas tėčio ir mamos. Užaugau, aplankė pirmoji meilė. Vėl vaikščiojau tuo pačiu taku. Svajonės pildėsi ir dužo, o mintys visados pakeliui dviese ir namo. Po visą pasaulį išsitrankius, visi keliai veda ant kalvos, kur dvelkia įsivaizduotos Tikros meilės nostalgija, apsvaigus nuo vilnijančių rugių, dobilienų, šaltų rytinių rasų ir vakarų gaivos. Neišpasakyto skonio mažytės kriaušytės tirpsta burnoje. Taip taip, apie tokius svaiginančius bučinius svajojau. Jei būčiau nesvajojęs, niekas neišsipildytų. „Niekam nevierij” — kažkada pasakė diedukas. Likau tikėdamas tik savimi ir meile. Senų vyšnių paunksmėje laukia senoji troba. Juk visai nesvarbu, kad tokių žiemų kaip vaikystėj jau niekados nebus. Visai nevarbu, kad kad dabar nekvepia šienas ir upėj nešokinėja lydžiai. Tuoj sulauksim ledonešio, žaižaruos patvinusios pievos vaikystės svajom, kurios pildosi. Lekiame namo, savo kryžkelėn šokti pasiutpolkės vasario nakty. Pasiutpolkės, kokios niekad gyvenime nešokom, iki rytinių gaidžių, iki nukritimo. „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?"