Savo kryžkelėn

Santrauka:
Tema: Dviese pakeliui namo.
Nežinau, kas gyvenime buvo svarbiau: ar dviese, ar pakeliui, ar namo, ar keturiolika eilučių švento Valento proga. Tikriausiai svarbu buvo viskas. Neteko prasmės bėgantys metai, išnykstantys ir ateinantys, užmiršti ir neateisiantys. Upės bėga, o aš negaliu būti vienas. Ošia girios, kvepia grybiena, kieme sužydi bijūnai. Užlieja prisiminimai, kai dar būdamas pypliu, tupėdamas ant takelio tarp tvarto ir kluono, svajojau laukdamas tėčio ir mamos. Užaugau, aplankė pirmoji meilė. Vėl vaikščiojau tuo pačiu taku. Svajonės pildėsi ir dužo, o mintys visados pakeliui dviese ir namo. Po visą pasaulį išsitrankius, visi keliai veda ant kalvos, kur dvelkia įsivaizduotos Tikros meilės nostalgija, apsvaigus nuo vilnijančių rugių, dobilienų, šaltų rytinių rasų ir vakarų gaivos. Neišpasakyto skonio mažytės kriaušytės tirpsta burnoje. Taip taip, apie tokius svaiginančius bučinius svajojau. Jei būčiau nesvajojęs, niekas neišsipildytų. „Niekam nevierij” — kažkada pasakė diedukas. Likau tikėdamas tik savimi ir meile. Senų vyšnių paunksmėje laukia senoji troba. Juk visai nesvarbu, kad tokių žiemų kaip vaikystėj jau niekados nebus. Visai nevarbu, kad kad dabar nekvepia šienas ir upėj nešokinėja lydžiai. Tuoj sulauksim ledonešio, žaižaruos patvinusios pievos vaikystės svajom, kurios pildosi. Lekiame namo, savo kryžkelėn šokti pasiutpolkės vasario nakty. Pasiutpolkės, kokios niekad gyvenime nešokom, iki rytinių gaidžių, iki nukritimo. „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?"
 
Cieksas Žalbungis

2014-02-18 10:02:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): jotvingė

Sukurta: 2014-02-19 17:35:19

Kažkurioj vietoj aprašymas buvo toks per šviesus, idealistinis ir man patinko kaip pabaiga sugrąžino sarkazmą, nes šis toks... tikroviškesnis. Kažkur antra kartą skaitydama tikrai nepatikėjau, net ėmė rodytis (dėl to negalima skaityti daug kartų), kad yra rimas :D 
negaliu būti vienas.
Ošia girios, kvepia grybiena
Rimo nebuvo, bet šiaip aprašymo technika labai, labai gera.
Ir tada pagalvojau, kad netikroviškumą diktuoja įžanga, žinojimas, kad žaidimas, todėl 5.

Vartotojas (-a): debesų piemenaitė

Sukurta: 2014-02-18 20:20:52

Parašiau, patalpinau, o tada perskaičiau Tavąjį. Spėju, kad vario blyksnės padiktuotos temos "nunešė" mus į prisiminimus. Nuoširdžiai: atsistoju ir nusilenkiu Taviesiems prisiminimams. 
p.s. gerai, kad mes ne arkliai. 
5

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-02-18 16:41:11

Diedukas... Bet ir ta nostalgija, takai – neatimama, ir labai gražu.
Apie tokį kvietimą kalbėti reikėtų daug arba dar geriau nieko, todėl tiesiog 5.

Vartotojas (-a): šaltuona

Sukurta: 2014-02-18 14:09:21

Įdomu buvo skaityti.5.