Anksčiau mane rengė rožiniais drabužiais,
O dabar aš rengiuosi juodai.
Svajonės – kaip seni žaislai – sulūžo.
Nėra to, ką pametei, ko neradai.

Jei neišsipildė tai, kuo tikėjai,
Ar tai reiškia, jog gyveni pragare?
Tavo tikslų krepšelis išbyrėjo,
Bet ar jų niekad nebuvo gana?

Nežinau, kur eisiu per šaltą piktą vėją,
Kuris tolyn nuneša mintis ir jausmus.
Anksčiau buvau akla, bet dabar praregėjau,
Nežinojau, kad patirčių srautas bus gausus.

Įeisiu į naują svajonių pasaulį,
Žinoma, jei rasiu įėjimą.
Dėl tiek daug visko apgailestauju.
Dangaus gale debesys kilt ima.