Gyvent ir tada,
Kai rankos bejėgiškai
Išmaldos prašo.
Kai lūpos netrokšta
Lūpų kitų,
Tik vandenio lašo.
Kai baimė
Lyg pergalės vėliavą
Neviltį plaiksto,
O skausmas
Daug kartų sunkesnis,
Nei grumstai ant karsto.

Gyvent net tada,
Kai jau niekas nemyli
Ir niekas nelaukia.
Kai ilgesio upės
Ištvinusiais nervais nuplaukia.
Kai dienos neaušta,
O naktys
Juodesnės už melą.
Kai ne širdį, ne sąnarius -
Žemę po kojomis gelia.

Gyvent ir tada,
Kai nieko aplinkui nelieka,
Tik dylantis kūnas,
Kur siela, lyg laisvė
Auksiniam narve,
Susigūžusi tūno...
- - - - - - -
Paskutiniais vilties
Trupiniais
Papenėti merdinčią lemtį.
Išsilaisvint,
Pakilt virš savęs...
Virš visų...
Išgyventi... Gyventi!