O, Lietuva, mes tavo vaikai,
nuo amžių šioje žemėje įaugę,
kodėl mūsų liko tiek mažai,
kodėl protai tokie pagaugę?
Kodėl nuo amžių glūdumos
esame gobšūs ir pavydūs,
kodėl nejaučiam dvasinės šilumos —
laikom vienas priešais kitą skydus?
Mes tarsi bedvasės nendrės pakelės,
linguojam mažam vėjeliui pūstelėjus,
argi net kvailiai lengvai mus nugalės,
tampam menkystomis, vėliau dejuojam.
Šimtmečius po kitas šalis klajojam,
ištiesėm rankas į rytų saulę. Godžiai
susiviliojom vakarų žaliaisiais — mes
nekuriam tautos dvasinio pasaulio.
Nesvarbu, kokia kalba kalbėjom,
negi gėdijomės baltų senosios,
nemąstėm, kokius daigus pasėjom —
o kas išaugo: karklas, ąžuolas ar uosis?
Nesvarbu, kokias dainas dainuojam,
jaunimas atvirai tyčiojasi iš savųjų,
skundžiamės verkiam, aimanuojam,
esame mulkiai iš pačių silpniausiųjų.
Taip ir skrajojam kaip žydų bitės,
nes net nebėra kam mūsų surinkti,
o kaip ropščiamės į aukščiausią vietą
ir stengiamės vienas kitą į miltus sutrinti.

2001