Nespėsi mirktelėt – devyneri bus metai nukaukšėję
Smailiais kulneliais – vis klauseis jų vogčiomis –
Kiekvienąkart bandei išgirsti, ar tai ji praėjo...
Kiek metų taip glaudeis ausim prie stiklo –
Visam gyvenimui nuo šio laukimo liks žymė –
Tai ne dėmė, ne nuodėmė, ir nieko čia betikslio –
Toks mielas jai buvimas be kaltės...
O kiek naktų svajojai apsikloti nuometu –
Jį susapnavęs taip bijodavai pabust
-------------------
Tačiau – į sūkurį – ir neišvengiamai be ginklo –
Tiktai šiltu alsavimu man prie ausies –
Švelniais blakstienų glamonėjimais, gal akvarelėmis, gal virpesiu...
Tuo begaliniu, kai glaudies
- - - - - - -
Kaitra – kvėpavimai, suteikiantys gyvybę fleitai - - -