Jūs negalit nepaistyt fatališko nuojautos jausmo
Kai žinai, kad nukrisi priėjęs, o visgi eini ir krenti.
Ir šnibždėt naktimis monotoniškai nebepaliausit,
Nes nemoku kvatot, kai melodija liejas graudi.

Negaliu nusilenkt, kai nurodo, kada pageidautų :
Tik atriškit vilkolakį, jeigu nemokat užmušt-
Jis vis tiek nesikeis, nebandydamas net atgailauti,
Nes ne ta viduje užkoduota lemties prigimtis.

Aš žaviuosi tyla, kai patetika kyla į dangų,
Kai saldžiu sacharinu pakrikštija vilkę vilkai,
Bet skaudžiausia, kad laisvę rakinant prie lango
Nebeleidžiama liest, ką pro jį vogčiomis įmatai.