Aklas laikas įmerkė ilgas kojas
į šaltą ir skubančią upę.
Sūkurys praryja sekundes, mintis – 
gyvenime tai jau devintą kartą kartojas...
 
Į vandenį visados žiūrėdavome sutūpę.
Mūsų ginklas – smalsios vaikiškos akys,
liepsnojančios meile, kuri neapgaus.
Kasdien pro mus praplaukdavo devyni laivai,
tiltu prakaukšėdavo devyni vežimai,
prikrauti šieno iki pat dangaus. 
 
Aklas laikas apkabina alkaną vaiką,
kuris vis dar kantriai ant kranto tupi.
Šiandien rašomų metų skaičiai jau nerūpi –  
savuosius metus jis suskaičiavo iki devynerių...