Cumulonimbus…
Kamuoliniai audros debesys, tamsa,
Aiženos, skivytai, skeveltai.
Gale žiemos? Ar būna?
Ir smalsu, ir įtampa – kaip ryžtis,
Žengti, kai nė šviesaus ruoželio horizonte.
Jaunyste. Neramu, nekantru! Vis tiek, –
Drebi, o išskleidi bures. –
Trokšti aistros, kas ji, kokia jinai?
Ak, mums pasakojo, – taip, kad beveik
Juos matėm – asai slalomo, bobslėjaus,
Ir štai – žiema ant banglenčių!
Tu lauki aklo ryklio,
Ne skustuvo – viksvos ašmenų.
Gyrėsi spiegusi? Ji spiegus nesigyrė.
 
O vakarais tįso ilgi lentikuliariniai
Sudribę debesys.
Rausvos paūdrės jų lyg spindulių nubruožtos,
Tačiau gaisai
Raudoni žada aitrų vėją, –
Nerimas jau spėjo virsti laukimu.
Jau viskas buvo aišku,
Daug kas nebesvarbu.
Už horizonto rods nebeklaidžiojo mintis:
Kada tai baigsis? Taip kaip nemanyta?
 
Barzdotas Valentinas iškratė pypkę, lėtai.
Viskas buvo jo, – nelyg tabako trupiniai kišenėj.
– Kiek šitokių vakarų,
Vis prieš sausvėjus.
Nebejuokinga, galvas išūžia vėjai pavasariop.
Verčiau migla?