Moji nutolstančioms dienoms ir naktims —  
likai žemės ir dangaus vėsioj migloj,     
pilkoj būtyje  laikas ir mintims sustot —    
ką veiksi, jei paklaus — tyloje pasiliksi? 
 
Dvasinėj pilnatvėj dienos tyloj prabėgo,  
nors dūzgė paklydusių bičių šeima — 
svajojai gyvenimo balto kaip sniego,
šią baltą paklotę paskleidžia tik žiema. 
 
Kasmet dar lauksi žydinčio pavasario,   
jausmas ne tas, kuris nutolo laiko banga,
nežinau, gal vienišoj sieloj stinga kažko,        
atrask nuklydusią mintį — parves pas save. 
 
Atsakas kirminu dar skaudžiai griaužia —
užsiauginai tylą — ten pribujojo dyglių,     
kur tamsoje voratinklius vorai nuaudžia,              
kad sugautų kuo daugiau minčių paslėptų?