Daina, iš kurios nė žodžio neišimsi. Ir dainuotojo laikysena nepretenzinga: jis tiesiog atsiranda ir pradeda pasakoti tai, kas gaubia kasdienybėje, t. y. kasnaktybėje visus.
Aš čia girdžiu, matau ne tik visumą, bet ir kiekvieną eilutę. Pradedant slėpiningojo meto gimimu.

Vaizdinga, žaisminga, skaidru. Jei nori, gyvūnai gali virsti žmonių savybėmis arba abstrakcijomis; pražysta geltoni žiburiukai (matau), kažkas tipena (jaučiu visais receptoriais); naktinės personos virtuvėje – ... (įsivaizduoju į cerata užtiestą buitį įkritusius sidabriukus; čia naminis jaukumas su žvaigždės grūdeliu, bet tas susminga – o, kiek dar įsivaizduoju); kadangi čia šiek tiek apie viską, toliau galima ir lengvą erotikėlę pagaudyti. Nesu patologiškas gaudytojas, bet galiu įsivaizduoti kantrią elektrą ir jos darbe, ir žmonių namuose, ir iliuzijose.
 
Stebuklingoji viešpatija, kur skleidžiantis žibintams slankioja, šnabždasi, juokiasi visokie pavidalai, parodyta tokiomis paprastomis priemonėmis... O juk daiktavardžiai, veiksmažodžiai, epitetais tarnaujančios dalys žaidžia stebuklus.
Prirašiau įspūdžių, nes juk tai gryniausia ir neišnagrinėjama poezija.