Vasario lietus — toks neįprastas, keistas.
Kur dingo pūga, aukštos pusnys?
Gal čia tik vasaris su kovu taip keičias,
Abu dar jauni, nepaklusnūs.
 
Padūks, pašėlios ir į protą ateis,
Įvykdys, kas metų jiems liepta.
Žiūrėk, kokią naktį vėl speigą užleis,
Paskubėjusiems dygti bus riesta.
 
Negerai negerai, kai laikai susimaišo,
Per anksti net lazdynams žydėti.
Žiemkenčiai dar miega, o juos prausia ir laisto,
Nėr kur žemei įšalusiai dėtis.
 
Per anksti skubės upės lytis sunkias nešti
Į marias dar ledų surakintas,
Nesutilps, nepriims, teks pakrantėj pamesti
Ir pamiršt, kaip saulėkaitoj tirpsta.
 
Tik džiaugiesi vis tiek — diena jau ilgesnė,
Su žibutėm gal kovą sutiksim.
Išlydėsim žiemužę, nepasigesim,
Atminty snaigių šokį paliksim.