Liepų šešėly viena stovėjai,
Kvepianti bičių medum ir vėju.
Nepajutai, kai palytėjo
Pienės pūkas, drugio sparnai.
Nepamatei, kai jaunystė pamojo
Baltų lelijų žiedais.
Dabar tu vėlei liepų šešėly,
O tavo rankos apglėbusios saugiai,
Kūdikį supa ir pūką baltą
Nuo jo veido, švelniai nuvaiko.
Nepamatei, o jis išėjo.
Dabar ir vėlei liepų šešėly
Žvelgi į tolį ir vis dar lauki —
Kvepianti bičių medum ir vėju.