nuo vasaros
iki gležnos
vienatvės
tik žingsnis
ir užaugo
su visam
juk ne strėlė
ne vaikas
neišeina
ir vasarai
sugrįžus
neišnyks
tik žingsnis
rodos
gal bedugnėj
prišauks ją
aidas
tik neteisk
akmuo dejuoja
ten be aido
gėle pražydo
kvepia vėl
su vėju gena
debesį
žemai
nebus viena
lašai ten krenta
ir snaigėm kyla
ligi čia
be žingsnių
širdimi