Negana man dienos ir nei vakaro mėlio,
negana man tylos, kurioj tavo buvimą jaučiu,
ten prie jūros, ant balto įkaitusio smėlio,
savo ilgesiu pėdas tavąsias aš lūpom liečiu.

Ten tik vėjai it žvakės plevena plevena,
tiktai bangos alsuoja į širdį aisiai,
dar žingsniuoju krantu mintimis, nors sutemo,
ten priglus mano sielos karšti virpesiai.

Dar einu, dar bandau aš žuvėdra pakilti,
sugrįžtu prisiglaust nors dvasia prie vilnies,
kad galėčiau aš vėl kaip kadaise pamilti,
kai šešėliu pilku man sapnuos vaidenies.

Kad galėčiau, paukščiu aš nulėkčiau
ligi ten, kur nėra nei takų, nei kelių,
tik mintis šešėliuodama temsta ir brėkšta,
kai su vizija ta nebūtin išeinu.