Pratūnosiu — nedaug rodos liko
Iki žiežirbas mėtys lygiadienis,
Iki lukštą ims plėšyti daigas,
Apčiuopom ims judėti šaknis.
Gal po judesio skųsis raumuo
Paskaudendamas, nes neišlavintas,
Bet nurims, kai į laukiantį lizdą
Šimtas vienas skrajūnas sugrįš.

Negaliu atsidžiaugti uosle — 
Pumpurais į atodrėkio miglą
Įsirangė subtilios užuominos
Ir viltingų pulkai pažadų.
Ne iš karto į Rojų pakliūt,
Bet dėl jo pakentėsiu skaistykloje,
Kol sutrinsiu ne kurpes užburtas — 
Kol vanduo nusipurtys ledus.

Saulė, gyvas vanduo,
Auksas molyje spindi šalpusnio,
Praviri žirginiai,
Dulkes plaunantis drungnas lietus...
Leisk be šitų ženklų
Man, Dievuli, sausai neuždžiūti,
O paskui net ir pūzras pernykštis
Tol šėlios, kol jo šonai sutrūks.