Tylėjimas juk aukso vertės
 
Žodžiai šiugžda lyg rudenio lapai,
kai krinta po kojom ant tako saulėtą, šalnotą rytmetį,
dar bandydami kažką pasakyti,
bet jau susitaikę su savo lemtim –
paženklinti.
Tyla skamba.
 
Greit išblunka jų, žodžių, prasmės.
Nuvertėjusi valiuta,
atrasta po daugelio metų palėpėj senam lagamine.
Kaizerio reichsmarkės po Pirmojo pasaulinio.
Vagnorkės.
 
Ar medžiui skauda, kai lapai krinta?
Spalvingi, gražūs, bet jau beverčiai?
Ar skauda žodžių apnuogintai sielai?
 
Užmokėk man už meilę,
užmokėk už draugystę tikrais pinigais,
užmokėk man už skausmą auksu –
tyla.