Atleiskit, pone, aš nesuprantu,
Kurioj kišenėj dangų slepiat, o kurioj manus jausmus,
O šitaip mikliai jūs pirštus sukeičiat vietom,
Kad jau nebežinau, kuriom kryptim prasilenkiau su Dievu.
Tiek rokiruočių daug,
Galbūt labai gailėsiuos,
Po paskutiniojo pasikeitimo figūrėlėm –
Beliko laikas,
Pralaimėjau.
Nepamenu erdvės, kur vis slypėjo
Mamos širdis ir kvapas man užmiegant.
O kontrolieriau.
Pas jus kišenėj –
Mano vertė, eilė, tvarka tarp kaladėlių.
Tebūna viskas, tai aš ir aukoju Dievui –
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-12 15:53:59
Aš daugiau apie turinį.
Dievą ir poną bei kontrolierių jungiu į vieną. Nelabai kas man keičiasi ir atskyrus.
Susiduriame su gyvenimo tvarkytoja jėga, arba visokiomis jėgomis ir lošimo partneriais... Taip ir yra, stumdomos figūrėlės, santykis sužaidžiamas.
Beliko laikas. Tai vertybė, ypač jam senkant, tad likę daug. Nors liūdna. Tik ar tai pralaimėjimas? Man neatrodo. Gal ir išsitrynė (atimta, pražaista) kas brangiausia, net, praradus pagrindą, susvyravo gal ir perspektyva, bet juk aukojimas – ne tik susitaikymas, tai platus savanoriškas aktas, šiuo atveju stiprybė netgi.
Pradžios ilgosios eilutės... kodėl, neabejingas kreipimasis. Paskui rimsta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-11 23:34:20
Na, yra čia potekstė, yra ką pamąstyti. Bet paskutinis posmas lyg ir nereikalingas. Bet gal kažką ne taip supratau, nes autoriaus minčių neskaitau, o tik tekstą, kuris turi variacijų...