Paprastai haiku gretinamos dvi temos, kaip priešprieša, kaip sąsajos, vengiant metaforų, neaiškinama, nenurodinėjama, nefilosofuojama tiesiogiai, bet tiesiog rodoma... 

Tikriausiai pripažinsite, kad „Plento akiduobių dagtys“ – metafora; 
„Stok – skausmas šaukia... / Giltinės ženklas“ – tai nėra realiai matoma, ko reikėtų haiku... bet išmąstyta, numanyta, abstraktu. Antrasis būtų arčiausiai haiku vaizdžiu realumu, tiek, kad šiek tiek fragmentiška, „naktį pašalo“ > kad ir nurodo, kodėl „Triokšteli pluta“, bet tada antra eilutė tarsi „pakimba“.
Miniatiūrų tema jautri, dramatiška, tarpusavy siejasi, negali nepaliesti... Bet haiku žanre subtilesnis liūdesys, labiau tarp eilučių nei tiesiogiai...

Keliu ritasi žiedas... Dangaus kritulio šviesa > labai gražūs vaizdiniai.