Baltom skepetukėm sanukės
Palei šventorų susėdį
Poterus šneka, rokuojas
Po kiek gi dar kruopos,
Broilerų jaknos, skrandukai.
Prieteliai aina pro šonų,
Dzyvinas, ko tos bobukės,
Tep šiepias burnom bedantėm.
Taigi, dantistui čėso nebuvo
Ir pinigo lyčno.
Jonas ar Petras arielkų gėrė,
Parajis dar lupo,
Jam, matai, zacirka neciko,
Mėsos nazabica jam duok.
Rokuoja sanukės
Baltom skepetukėm aosirišį
Gyvenimus savo, susiedų, kitų.
Peikia valdzų už pensijų mažų.
Kolchozuos kiek dzyrbo,
O užrdarbis -ašaros gaidzo.
Štapelio šliobukes, marškinukus
Nakcim šaimynai siuvė, Vygį supė.
Tokis buvo čėsas. Atsimena viskų.
Brigadierus vis varė runkelių normų ravėc,
O kur da savo arai, karvės, kiaulės, žųsaliai.
Ach, tas gyvenimas.
Ašara skūpa ritas sano veido raukšlalėm.
Mislina, duok, Dzievuli, dar vienų saulėtų rytų....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2014-02-17 16:03:30
Man taip gražu...
Asocijuojasi su vienu Just. Marcinkevičiaus eilėraščiu...
Tas paprastumas, susitaikymas su egzistencija...
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2014-02-11 14:00:16
Ech, koks tikroviškas to gyvenimo atspindys, išsiliejęs eilėmis, kad net ašarą ištraukė!
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2014-02-10 20:45:08
Cikra dzūkiška Vasara:))
Ale, vaikeli, viskų acimeni?
Ar ca tep gražai viskų kas papasakoj?