Eime kartu,
O išmelstoji,
Kiek buvo daug melu sapnuota,
Tave aš sutikau
Po statomos bažnyčios bokštais.
_________
Pavasaris...
Trapioji,
Juk vos nepamiršau...
Kad pririnkau neužmirštuolių...
_________
Vasara...
O ar žinai, kaip norisi gyventi
Ir kaip baisu numirti būtų
Be tavęs...
________
Ruduo...
Kaip keista justi,
Ar matai –
Pasaulis, miestai ir gamta –
Melodijos, kvailystės, piešinėliai,
Tai viskas tau,
Parodysiu.
________
Žiema...
Žydėkime,
O išmelstoji.
Praeikime slenksčius kartu.
Kaip gera nebijoti.
_________
Pavasaris...
Mieloji,
O mes vėl čia –
Tuojau balandis
Po statomais bažnyčios bokštais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2014-02-09 11:48:24
/Po statomos bažnyčios bokštais/
Puiku:))
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-09 00:43:50
Kiek visko nutiko sielai... Visuma – ilgesys ir tikėjimas (žmogum, apskritai meilės, ištikimybės, grožio idėja).
Apibrėžiantys bokštai, išmeldimas, ėjimas per neužmirštuoles – apgalvota, dinamiška, subalansuota. Dar ir atskirai metų laikai turiningi: gaivumas, kartu ir nepamiršiu niekada!, paskui jau karštis (rodos, mirsi), toliau branda, atsidavimas, ir štai jau metas, kai pražysta galvos, slenksčiai, kasdienybė dviese. Ir amžinybė.
Švelniu šuoru, labai gražiai.