Šešėlis ne mano ir viltys ne mano,
Ir liūdnas sapnas be pabaigos.
Tikrovė dešimčia metų paseno,
Nesulaukusi saulės laidos.

Svajonė – ne mano, lūkesčiai – ne mano,
Ne mano net ir šešėlis.
Juokai ir žaidimai jau nebeskanūs,
Nuo tada, kai viltys sningant išėjo.

O po sutemos atėjo rytas,
Sudegė, kai mėnulis nusileido.
Vaitoja durys uždarytos
Kaip trumpi šėšėliai ant balto veido.