Nulis žodžių, du žodžiai, keturi, penki... Dar sakinys ir jau dešimt. O vis tuščia. – 
    Sunku prakalbinti savąjį alter ego... Tą, kuris jaučia. Jis tyli tarytum bedugnė.  Skauda prabilti. Per ilgai tylėjo, dar per gilūs rėžiai krūtinėje. - - -
 
    Aš noriu prabilti, bet negaliu. Kažkas tarytum užsklendžia žodžius viduje. Bijau. Aš bijau, jog prabilus pravirksiu ir taip kas kartą, rodos, palūšiu visiškai ir galutinai... Pravirksiu JAIS visais. O ypač JUO vienu.
   Prašau, atsakyk man, kodėl aš jį mylėjau?! Kodėl? Ir kam jis mane prisileido taip arti, kad atsidūrusi prie pat jo širdies, atsitrenkiau į užkaltas duris su lentele: „Ne tau, brangute, mano širdy vieta...“ Kodėl naktimis klausydavausi, kaip plaka toji svetima širdis? Kodėl tik prašvitus, tik blykstelėjus pirmiesiems saulės spinduliams, pramerkdavau akis ir stebėdavau jo tylų miegą? Kodėl, matydama jo plaukus, lūpas, blakstienas, aš maniau, kad jis – angelas?
   Vėliau jis padovanojo man savo sparną, kurį iki šiol nešioju kaklo duobutėje.
 
   Kai nebeliko žodžio „mes“, likau tik aš. „Vienas lauke ne karys!“, tai ką jau kalbėti apie kareivius laike? Bėgo mėnesiai, metai, pamečiau skaičių, kūrybą, jausmus. Gyvenom kas sau, o galop supratau, kad nė velnio aš jo nepaleidau, paleidau, o jis vis tiek liko ir netgi išėjęs sopėjo.
 
   Aš likau tuščiomis – silpnumo akimirkomis bučiuodavau niekieno  vyrus ir vis mėginau kerais bent juos prijaukinti. Bet visgi... Laisvi angelai po žemę nevaikšto – danguj svetimi, o kaipgi velniai? Juk tai angelų tamsiosios pusės? Kelis sutikau, tiesa, su vienu vis dar kovoju. Jis apsimeta blogiu, tik likęs prieš veidrodį vienas galbūt pripažįsta, jog po tamsia skraiste – gražiausi pasauly sparnai. Aš juos pamačiau, todėl nebijojau prieiti. Tik kaip man nurengti jo tamsųjį rūbą? Kaip prisibelsti prie laukinės širdies?
  Juk sykį jis gynė mane nuo vėjo... Savo sparnu.
  Gal išgelbės?