Šią naktį prasideda ir baigiasi vasarvidis. Sėdim dviese ant aukščiausio kalno, nuo kurio atsiveria veik viso kaimelio peizažas, pradedąs skęsti rūkuose ir miglose, tik šiandien jos atrodo kitokios, daug paslaptingesnės ir ramesnės nei kitomis naktimis. Rodos, kad pamažu viskas plaukia, siūbuoja, nutolsta ir priartėja, o basas pėdas drėkina nedrąsiai krintanti rasa. Stukteliu Algiui į šoną ir bedu pirštu į tolumoje įsižiebusį šviesulį — jau grįžo. Jau. Dar kartą. Gal paskutinį. Liesomis rankomis pradeda bėgti šiurpuliai, kurie persimeta į nugarą, pilvą, kojas, ir nejučia krūpteliu.
— Guste, juk sakiau, kad reikia batus apsiauti, o dabar va sušalsi...
— Juk vasara. Man nepatinka batai. Negi neprisimeni, kaip vaikydavomės vienas kitą iki išnaktų basomis kojomis ir nė kiek nesušaldavom?
— Tuomet vėjai galvoje švilpavo. Dabar mums jau penkiolika.
                Nieko neatsakau, juk mums jau tikrai penkiolika, tik pasiremiu smakru į kelius ir toliau leidžiu rasos lašeliams kutenti. Tolumoje visi laukai atrodo kaip iš spalvotų medžiagų susiūtas antklodės užvalkalas, kurio kiekviename plotelyje vyksta atskiras gyvenimas, su jam būdingomis spalvomis, dydžiu, raštu. Ir kiekvienas plotelis turi savo istoriją, iš kurių tik vienintelė man yra pažįstama, tačiau žiūrint iš toli, ji atrodo visiškai kitokia, turinti ryškias spalvas.
— Alguti, parnešk pieną iš Bočkių, kol dar visiškai nesutemo, — pasigirsta švelnus šūktelėjimas, nutraukiantis mano svarstymus.
                Algio mama šiandien apsivilkusi ryškiai raudoną sijoną, vakaro prieblandoje nederantį prie aplinkos. Jos plaukai surišti į kasą, šiek tiek išsidraikiusią, o apnuogintos rankos primena dvi obels šakas, išvargusias nuo užmegztų vaisių gausos. Iš toli nematau jos veido bruožų, tačiau, kaip ir visuomet, nuo jo sklinda šviesa ir romumas, kuris jau pirmą kartą susitikus pasirodė neįprastai artimas. Ne todėl, kad atpažinčiau tai iš savų prisiminimų, bet greičiau dėl to, kad norėčiau, jog tai būtų pažinta.
                Algis nerangiai atsistoja, pasirąžo, nusipurto prie kelnių prilipusias žoles ir, motelėjęs ranka, pasileidžia bėgti stačiu šlaitu. Nespėju ištarti nė žodžio, kai jis jau pasiekia kalno apačią ir tekinas bėga Bočkių link. Jo mama dar kiek palūkuriavusi ramiai nužingsniuoja į trobesį, o aš lieku sėdėti tol, kol sutemos apglėbia visą kaimelį ir įsižiebia šviesos paskutiniuose namuose. Tuomet atsistoju ir jaučiu, kaip nežymiai sušalusios kojos įsmenga į minkštą žolės patalą.
                Eidama vis svarstau, kodėl baltieji dobilai žydi per visą vasarą ir iki pat vėlyvo rudens, o raudonieji anksčiau nuleidžia savo galveles. Skinu juos vieną po kito ir pinu į liauną vainikėlį, kurį galiausiai užsidedu ant galvos it karūną ir vis sunkesniu žingsniu artėju prie trobos. Languose, pro užtrauktas užuolaidas, matosi, kaip tėvo šešėlis neramiai slenka iš vienos pusės į kitą, stabteli, tuomet vėl apsisuka ir tęsia savo žingsniuotę. Norėčiau pasilikti lauke ir stebėti, kaip pamažu jis pailsta ir prisėda, pasiremia galvą ranka ir taip rymo iki paryčių, tačiau taip elgtis neišdrįstu. Priėjusi  prie durų, trukteliu už rankenos ir įeinu į vidų. Pėdomis jaučiu pabirusius žemės grumstelius.
— Šiandien su pirmininku buvom apžiūrėti laukų. Sakė, jog derlingi, tai ir pinigų nemaža sumokės. — Tai ištaręs tėvas žvelgia žemėn ir lyg nesuprasdamas, ką pats pasakęs, ilgai stebi vieną tašką.
Nedrąsiai pajudu, prisėdu ant kėdės, stovinčios kitame stalo gale, ir vėsiais pirštais imu barbenti į jos kraštą. Rodos, kad tėvas apkurtęs ir nė nekvėpuoja, tiesiog stebi tai, ką tik jis vienas mato, ir nė nekrusteli. Negalėdama toliau sėdėti ir tylėti, nedrąsiai prabylu:
— Baltieji dobilai žydi ilgiau už raudonuosius...
— Užteks! — pyktelėjusiu balsu išrėžia tėvas. Krūpteliu.
                Jis atsikelia ir, vis dar žiūrėdamas nieko nesuprantančiu žvilgsniu, nueina į savo kambarį. Lieku sėdėti viena, su dobilų vainiku ant galvos. Po kelių akimirkų atsistoju, pasiimu į rankas drėgmės nepraradusį skudurą ir imu šveisti grindis. Lopinėlį po lopinėlio, atsakingai ir švelniai it jautrią odą. Kai pabaigusi atsistoju, keliai ima dilgčioti nuo nuovargio, o rankos virpa nuo kibiro svorio. Reikia parnešti vandens.
                Išėjusi į lauką užuodžiu nakties gaivališkumą, girdžiu, kaip žiogai čirpia savo mylimosioms, kaip šunys amsi, linkėdami vienas kitam ramios nakties, kaip obelų šakos sutraška nuo nežymaus vėjo, bandančio paguosti visas vienu metu, o šulinio grandinė sugirgžda, primindama, jog turiu paskubėti. Pasėmusi vandens, tvirtai suimu kibirą ir tarsi valso žingsneliu artinuosi prie durų. Tik įėjusi suprantu, kad tvyrantis kvapas primena baltas ir šaltas sienas, prie kurių niekada nesinori liestis. Už tėvo kambario durų girdisi duslus radijo pranešėjo balsas, pasakojantis apie miestuose vykstančias reformas ir naujų kelių tiesimus. Man besiklausant, durys prasiveria ir lėtai įžengęs tėvas taria:
— Šiandien gana, Guste. Užkaisk vandens, reikia perrišti tvarsčius. — Tai pasakęs, jis atsisėda į savo kertę ir lūkuriuoja.
                Pasemiu vandens iš kibiro, pripilu į puodą ir degtuko brūkštelėjimu uždegu dujinę viryklę. Atsisėdu greta stalo ir laukiu, kol pasigirs švilpimas. Tyla. Nežymus liepsnos garsas maišosi su giliu tėvo kvėpavimu. Dar kelios minutės ir vanduo užverda. Jau stoju ant kojų, kai jis užsuka viryklės svirtelę ir supila vandenį į dubenį. Iš lėto karštą vandenį maišo su šaltu ir vis patikrina, ar dar ne pakankamai atvėso. Tuo metu atidariusi spintelę, ištraukiu tvarsčius ir tepalus, žirkles ir švarų rankšluostėlį. Tarsi žinodami kiekvieną kitą žingsnį ir be jokių kalbų einame į kitą kambarį.
                Pravėrus duris, matau, kaip ji guli ant nugaros, rankas pasidėjusi ant krūtinės, o galvą nežymiai pasukusi į langą, pro kurį krenta blausios šviesos srautas. Nuspaudžiu šviesos mygtuką ir ji krusteli, neužtikrintai ir vangiai, bet galvos nepasuka. Pasidėjusi visus daiktus nutipenu prie lango ir užtraukiu užuolaidas. Tėvas pastato dubenį netoli lovos ir rūpestingai pakelia josios rankas vieną po kitos tam, kad galėtų lengviau atkloti.
— Čia šalta, neatklok antklodės, — tarsteli kimiu balsu.
— Mes pasistengsime labai greitai, kad nesušaltum, tik būk kantri.
                Kai antklodė nebedengia jos kūno, pastebiu, kad šiandien ir antra koja aprišta tvarsčiu. Tėvas atsargiai bando juos nuimti ir per daug nepajudinti kūno.
— Guste, sudrėkink ranšluostėlį.
                Nieko neatsakau, tik paimu minkštą audinį, panardinu į šiltą vandenį ir išgręžiu. Paduodu tėvui ir atsistoju greta, bandau sulaikyti vis dažnėjantį kvėpavimą. Jis paima drėgną rankšluostėlį ir pamažu juo nuvalo vieną, po to kitą koją, tuomet paduoda man, kad išskalaučiau, pakelia naktinius marškinius ir nuvalo pilvą, krūtinę. Užsimerkiu. Galvoju apie dobilus.