Lietuvos poeto Justino Marcinkevičiaus trečiosioms mirties metinėms
 
Išplauks veidai, išplauks į laiko rūką,
Neskirdami, su manimi ir be manęs,
Nieks nežinos ar buvo, ar išbluko
Dešimtmečius ištrynę tarsi minutes.
 
Žvelgi į nuotrauką, tik ji lyg būtų rėtis —
Tas dar yra, o šis toli toli,
Gali liūdėt, arba beprotiškai gailėtis,
Kad per dažnai stovėjai nuošaly.
 
Manei —
esi per menkas kalbint, tiesti ranką,
Tiek daug aplinkui svarbesnių.
Pasidžiaugei, matei... ir tau užtenka
Šįkart sutikti vien žvilgsniu.
 
Tiktai jauti, kaip baisiai buvo klysta
Užgniaužus žodį, gimusį širdy.
Nugrimzdo jis į tamsią, gilią tylą
Užsirakinti amžiams akmeny.
 
Bandai save raminti, kad mintys žino kelią
Ir jos, išėjusius, tikrai kiekvieną randa.
Dabar pini vainiką ir žodį kaip gėlelę
Dedi į amžinybėj tiesiamą tau ranką.