Gera būna stebėti giedrais vakarais
Tarsi dangišką vaisių benokstančią pilnatį
Ir tikėti lauktieji namo kad pareis,
Nes glėbius laukiančiųjų privalo užpildyti,
Kad šešėliai minkšti žers spalvotus sapnus,
O glamonė tirpdys svetimėjimo gruodą,
Rūpestėliai kertėj nečežėję išbus
Užsitraukę it antklodę sutemą juodą,
Patalai išvilios iš visų raumenų
Dieną ten susirinkusius nuovargio kirminus
Ir malda pasibaigs :"Dėkui, kad gyvenu..",
Nes prašyt ko norėjai jau būsi pamiršęs.
Iki pat kol dangus ims šviesėt paryčiais
Sidabrinė ramybė danguj noks kaip vaisius,
Nė nejusi, kaip šieptis pradėsi plačiai,
Nes gyvenimo alksi, ir trokši, ir geisi...