Atskriejai tu lyg vėjo gūsis,
lyg banga, aptėškusia mane.
Žadėjai negęstantį laužą užkurti,
tad ugnį atnešei delne.

Mes buvome du laimingi paukščiai
Lietuvos laukuos, žalioj žolėj.
Per naktis prie laužo šokom,
nes degė jis aistrų gelmėj.

Pakilo audra. Ugnis ėmė blėsti.
Sulijo aistras ir akis.
Ir mes žiūrėjom pakerėti,
kaip virsta plėnėmis ugnis...