Per sniegą, per vėją, per ledo stiklus,
Per ašaras stingdantį šaltį
Keliauja per žemę, keliauja žmogus,
Priėmęs likimą kantriai.
 
Nesmerkime jo, kad nesiekia žvaigždžių,
Kad pasaulio šio neskuba keisti,
Trumpai pasidžiaugs, jeigu bus kas gražu,
Lyg nedrįsdamas pats ten įeiti.
 
Nėra per mažai, nors ir siekia nedaug  —
Atlaikyt ir laimingai nueiti,
Kur nueinam visi anksčiau ar vėliau,
Atsinešę gyvenimo kraitį.
 
Gal bus tik gerumas, atlaidumas kitiems,
Arba meilės šviesi kruopelytė
Pakely sutiktiems, gal dar silpnesniems,
Kai nebuvo daugiau kuo dalytis.
 
Išgyventi žmogum, tikru žmogumi,
Nuo pradžios iki galo nelengva.
Šviesiau tik tada, jei kely sutinki
Pakeleivį, tau tiesiantį ranką.