Ty, kur žydzi vosylkom išplauky rugiai
Vis paslaidzia širdzis paeiškoci mylimų.
Dairos  ty, kur suvirty ailėm pradalgiai —
Cik neras, ba Dzievulis atgali nesukioja dzienų.
 
Ciktai  liepų kvietkeliai alsuoja medum,
Vėli špokai sa vaikaicius mokina skraidzyci.
O širdelai, nabagei, graudu, tep graudu,
Ba neteks jau tėvų apkabinus glėbij palaikyci.
 
Viskas keicias — gi vakarų lydzi nakcis,
Naujus vandenis upės in jūras plukdzys,
O  Dzievulis ir mūs dzienelas suskaicys —
Kiek priklauso šiam svieti ciek čėso  kožnam padalis.