Keistas šišas praplėst nenurimstančios sielos ribas,
Nuolat alkanas laiko jusles ir vidurnakčiais purto iš miego,
Tarsi obuolį Rojaus sode buvo maža naivuoliams prakąst,
Tarsi žinančiam paslaptis laikas iš saujų nebėga,
Lyg rašiklio vingiuotas tiesas nereikėtų patvirtint krauju,
Melagysčių kuinu Amžinybę tarytum prijosi,
Lyg išminčių atminęs vardus vertas būtumei skirtis prie jų
Tik todėl, kad į viralo dubenį šlerbdamas putrą neįkiši nosies.
O puikybės akivare, raiste paikų kliedesių!
Dar vertėtų kiaules pasimokyti sočiai ganyti.
Užganėdink save ir išrėk į žvaigždes „Aš esu!",
Tik nedžiūgauk po to, kad viena jų nuo rėksmo nukrito...
Pradžiai tinka prakiurusias kojines gražiai užadyt,
Išsikuopti namus ir save kuo švariau apsigerbti,
O tada be binoklio iš tolo bus lengva matyt,
Kad paduoti tau ranką saugu — anei blusų, nei blakių, nei erkių.