Kaip eina laikas –
Šiapus ir anapus čia.
Kai stoviniuoji priešais veidrodį –
Dvi erdvės.
Už lango nebepusto, atlydys.
Tarsi vaizdus pats apmąstytum –
Ties veidrodžiu ir ten, toliau – pro langą.
Užsikaiti arbatos – vėl prie stiklo.
Stebi, kaip niekas nevilnija, neplevena,
Tarsi ir nebedvelkia niekuo.
Prisėdi ant kėdės,
Pianinui priešais.
Nesistebi galbūt.
Ir čia.
Nieks neskamba niekuo.
Paveikslai. Knygos. Menas tyli.
O tu delsi lyg laukdamas.
Kol laikas eina.
Penkios.
Kažkas paskambino.
Praleidai.
Saulėlydis.
Diena praėjo.
Temsta.
Imi jau nerimaut.
Visa kaltė kažkur.
Tau dykinėjant.
Guli.
Naktis atėjo.

– Skambino kažkas...
O Dieve mano.
Kur buvau?