Po vieną siūlą trūkusį – staccato,*
Saulėlydis, šviesas surinkęs, gęsta.
Vos liečia pirštais pilstomą muskatą,
Žėruoja spinduliais taurėn įmestas.
 
Ir šaltas oras tvinkčioja, apšviestas
Užmingančios dienos, viršūnėj klevo.
Dar glosto švelniai, šaukdamas priliesti
Kvapniausiąjį nektarą lūpom savo.
 
O, kaip šešėliai virpčioja prisnūdę!
Apnuogintom šakom praslinkęs vėjas
Vis žaidžia, tartum nerimu užgulęs,
Šnabždėdamas erdvėj – ruduo atėjo.
 
Taip liūdną būtį, ilgesį paskirtą
Padengia spalvomis, lietum užrašo
Ir bando kartų liūdesį išpirkti
Žėruojančia taure skaidraus muskato.