Laiškas nuo tavo buvusios princesės
Santrauka:
Dešimt metų. Dešimt pragariškų metų! Prakeiktas tu, išpera. Išpera.
Sunku tau atleisti, kai išėjai nepalikdamas jokios žinutės, paaiškinimų ar užuominų, tik ištaręs „ate‘“. Nors teigiama, jog nusižudėliai dažniausiai vis tiek palieka kažkokių užuominų... Bet tu? Ne. Tau primygtinai reikėjo būti išskirtiniam. „Ate‘“... Tas nelemtas „ate“ (kreipinys) iš tavo lūpų. Apskritai, kas čia per žodis? Negalėjai pasakyti, tarkim, „sudiev“? Bent oficialiau būtų skambėję. Liūdna, kaip liūdna mažam vaikui, iš kurio atėmė mylimiausią jo žaislą. Veria, pjauna širdį lyg aštriais nagais per gerklę, ją vis griebia ir nepaleidžia. Pikta. Nes išėjai, nes teko vėl nusivilti. Būtent. Išėjai užtrenkdamas duris, kurias galbūt tau prieš išeinant galėjau užstoti...
Ir kodėl gi turėčiau tau atleisti? Tik todėl, kad kažkas taip pasakė? Tik todėl, kad esi jau ne tarp gyvųjų ir tavęs reikėtų gailėti? Nes, mat, negerai taip. Atrodo, kokia prasmė nekęsti nebegyvo žmogaus. O aš nekenčiu. Ir nekęsiu. Juk išeidamas palikai ne tik aitrią, deginančią žaizdą mūsų krūtinėse, bet ir visus tuos sunkumus... visas gyvenimo kliūtis, kurias turėjome ir turime jau įveikti patys. Be tavęs. Sudiev, viso, „ate“... Tai sinonimai, reiškiantys, jog nebepasimatysime. Amžiną išsiskyrimą. Žodžiai, kurie stringa gerklėje. Mano, mūsų gerklėse, bet tik ne tavo. Taigi egoistiškai ir savanaudiškai skambėjo tuomet tai iš tavo lūpų... Ypač, jei manei, jog mums bus be tavęs geriau, tai buvo kvaila taip manyti. Jei apskritai tą lemtingą minutę bent truputį galvojai apie mus... Savanaudis.
O ką jau šnekėti, kad išeidamas įskaudinai man patį brangiausią žmogų visame pasaulyje. Ne tik įskaudinai. Tu jos vos nesužlugdei, palikai visiškoje neviltyje! Man taip plyšte plyšdavo širdis, kai girdėdavau ją aimanuojančią iš sielvarto dieną, naktį… Iki šiol dar girdžiu jos ašaras, keliančias man nerimą ir dar didesnę neapykantą tau. Taip. Aš jos ašaras girdžiu, kaip kurčias „girdi“ meilę… Visi tie sunkumai, netektys, kritimai… O juk galėjo būti kitaip. Geriau. Nors ką aš čia šneku. Net kai ir buvai, gerai nebuvo. Galbūt žiauriai nuskambės, bet iš dalies mano siela ir kūnas netveria džiaugsmu ir tokiu palengvėjimu, kai nebėra tavęs. Su mumis. Nelengva. Bet spėliojimai taip ir tebekybos ore, ar būtų buvę lengviau tau esant tarp gyvųjų. Kaip tu kybojai ant virvės.
Lemtis? (Pašaipiai) Jau tik nereikia. Anokia čia lemtis, kai išeini savo noru. Nekenčiau tavęs gyvo, dar didesnę panieką jaučiu tau esant anapus. Dešimt metų. Dešimt pragariškų metų! Prakeiktas tu, išpera. Išpera. Ir tai per švelniai pasakiau. Jai taip sunku... Jai taip sunku. Išėjai? Ir gerai. Nebegrįžk. Nors tai būtų ir nebeįmanoma. Visą tą laiką kapstėmės be tavęs, išsikapstysim ir šįsyk iš tos gilios, juodos, nesibaigiančios duobės. Nors būtų tikslingiau pasakyti — duobių...
Gal tūkstantį kartų sakiau, jog tave myliu. Ir tebesakau. Bet šalia „myliu“ dar milijonas „pykstu, nekenčiu, skauda, nuvylei“... Gerai tau Ten dabar. O kaip mes? Dievuliau, dievuliau... O kaip ji?! Buvai žvėris, maitodamas jai veidą, kūną su savo „draugužiais'“ kumščiais. Esi „bestija“, „kirmėlės vaikas“, palikęs ją vieną su trim atžalom. Vienui vieną. Be atramos, be supratingumo ir užuojautos. Tik per tave jos laimė miega. Ta tikroji, pilna, soti laimė. Be sunkumų, nusivylimų ir skausmingų ašarų...
Tris kartus aš tavęs nekenčiu. Vieną kartą myliu. Ir tai turbūt tik todėl, jog esu tavo kraujas. Ir tebūnie tai nuodėmė — nesitikėk atleidimo. Taip... Ilgiuosi tavęs. Bet tai nieko nekeičia. Būsiu ir toliau užsispyrusi, pagiežinga, beširdė tavo kažkada buvusi princesė. Buvusi. „Jie man ne vaikai“. Ištarei tą vakarą prieš uždarydamas duris visam laikui. Nepamiršiu to, kol pačiai neteks kapan atsigulti.
Amžinai tavo
Buvusi princesė
2014 01 29
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-02-05 00:04:50
Teisūs buvo senovės romėnai sakydami: „O dabar išklausykime antrą pusę...“
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2014-02-04 21:08:13
Kam tiek negatyvo, ar nepersunku keliauti žemišku keliu su tokia našta, manau ji gerokai slegia, jei net tokie laiškai gista.Žmonės gyvena ir daro klaidas, ir kas... to mes čia ir esame šioje žemėje, mokomės suprasti pajausti vieni kitus.Atleidimas dieviška savybė, bet Dievas yra meilė.Lengva mylėti neklystančius ir gerus, o kaip pamilti tuos kurie suklydo? Štai tuomet ir tampa aišku ko Jumyse daugiau...bet net ir tai nieko nekeičia nes Dievas myli visus vienodai.