Kokios ritmingos valandos penkiose minutėse,
Kaip tiksliai muša – prikeldamos prisiminimus, skaičius ir lietų.
Pasaulis buvo juk gražiai rimuotas –
Į vieną taką tvarkoje sudėtas.

Kai lijo lietūs, žemę su dangum daug stygų jungė,
Tačiau kažkoks aušros prisiminimas pravėrė tiesą tokią:
Kadangi daug kas stygom groti nori,
Ryšys pažiro į skaičius palietęs žemę.
_______

Kažkur šioj žemėje, greta bažnyčios, gatvėj,
Senutė moteris ant šąlančio akmens prisėdo.
Dangop žiūrėjo, blėstančiom akim ir laukė.
Tačiau žmonių daugybė ėjo, ėjo...

Kažkas nebaigto ėjo valandom tose minutėse,
Be trūkstamos vienintelės nekeičiamos jungties pabaigiama.
Taigi baigties nebuvo, tiktai einantieji
Ėjo, ėjo...